Skautų sueiga ,,Jūravos pelkynai“

2017 m. birželio 3-4 d.

Pabaigę mokslo metus ir atsisveikinę su mokykliniais suolais bei klasėmis, Smalininkų ir Viešvilės skautai išėjo į mišką. Išėjo ne bele kaip – patyrę skautai ilgiausiu maršrutu Viešvilė – Naumalūnis (13 km.), skautai ta pačia kryptimi, bet atstumas 9 km., o jaunesnieji skautai, kurie pirmieji ir pasiekė stovyklavietę – 3 km. Žygio metu buvo atliekamos įvairios užduotys, pavyzdžiui (pateikiu kelias iš sąrašo): puse valandos eiti tylomis; kelionės metu į fb įkelti 3 skautiškumu ,,kvepiančias“ nuotraukas su komentarais; puse valandos eiti basomis kojomis; sustoti gražioje vietoje ir sudainuoti lietuvių liaudies arba patriotinę dainą ir t.t. Taip eiti ir prasmingiau ir įdomiau.

Apie pietus, įveikę visus kilometrus, susirinkome Naumalūnio stovyklavietėje prie Jūravos tvenkinio. Čia skiltimis įsikūrėme savo pastovykles. Prireikė atnaujinti stovyklavimo įgūdžius, kurie labai pravers Tauragės krašto savaitinėje skautų stovykloje ,,Laiko tiltai“. Atsirado laužavietės, suolai, malkinės, tentai, indaujos. Tai vadinama skautiška pionierija.

Tradicinėje vakaro laužo programoje skambėjo dainos ir buvo pristatomi skautų talentai. Mes, vadovai – Eglė Gečaitė, Dainius Večerskis, Inesa Kazikaitienė ir aš, Jolita, stebėjomės ir žavėjomės mūsų (ir jūsų) vaikų kūrybiškumu, drąsa ir išradingumu. Talentingus skautus neapsunkino ir naktinė programa, kuri vadinasi - poilsis. Miegoti sekėsi gerai, šaltukas ir uodai tik priminė, kad miegi ne savo lovoje, o Jūravos pelkynuose.

Antroji diena prasidėjo mankšta, pusryčiais, rikiuote ir lauktu strateginiu žaidimu ,,Vėliavos pagrobimas“, kurį organizavo ir vedė patyrę Smalininkų ,,Sakalų“ skilties skautai – Tadas, Einoras ir Mykolas. Vadovai tuo metu ,,dirbo“ ,,pragare“ (jei kas nežinote, tai tokia vieta, į kurią patenka be išpažinties pasimirę skautai). Vadovai ,,prikeldavo“ žuvusiuosius antram, trečiam ar ketvirtam gyvenimui. Žaidimo metu pergalės ragavo visi, tačiau, kaip ir visada netikėtai, laimėjo tik viena iš trijų komandų, kuriai vadovavo smalininkietis Mykolas Povilauskas.

Po mūšio reikėjo atgauti jėgas stiprinantis savo pagamintais pietumis ir pradėti nesmagiausią stovyklavimo etapą – stovyklavietės išardymą. Savo turtą sukrovę į viešviliečių tėvelių (tiksliau mamyčių) autobusiuką (ačiū joms už pagalbą) vėl leidomės į kelią  - visi kartu turėjome pasiekti Viešvilę ir ten švęsti Tėvo dieną bei Sekmines. Devynis kilometrus turėjo įveikti ir mūsų mažiausieji skautai (jų buvo 12) – vilkai. Kad vilkams kelionė būtų įveikiama, kiekvienas gavo slaptą ,,angelą sargą“ – patyrusį skautą, kuris žygio metu jaunesniam broliui palaikė ūpą ir gelbėjo sunkiomis akimirkomis.

Žygį įveikė visi. Pasiekus Viešvilės Kristaus atsimainymo bažnyčią mūsų jau laukė Tauragės krašto dvasios tėvelis kun. Antanas Mačius ir parapijos klebonas kun. Kęstutis Pajaujis. Šventėme Šventas Mišias, prisipildėme Šventos Dvasios, ant pačių sumeistrauto kryžiaus užrišome maldos mazgelius už brangiausius mums žmones ir labiau šventi nei buvome ... išsiskirstėme. Taip taip, nes juk ir skautiška ir krikščioniška veikla tikra būna tuomet, kai savo aplinkoje esu skautu, krikščioniu, lietuviu, broliu ar sese. O jei taip nėra, tai tuščiai tas mūsų žaidimas...

Ne tuščiai žaidžianti Smalininkų ,,Nemuno“ draugovės draugininkė Jolita Štrimienė

Nuotraukos

Dviračių žygis ,,Panemunės lankos“

Birželio pirmosios rytą, esant neprognozuojamom oro sąlygom, dvidešimt trys drąsiausi L.Meškaitytės pagrindinės mokyklos mokiniai kartu su svečiais iš karinių oro pajėgųleidosi į žygį dviračiais maršrutu Mažoji Lietuva – didžioji Lietuva. Ties Šventosios upeliu, kur mūsų dokumentus ir krovinį ,,patikrino“ pasieniečiai,  kirtome sieną ir per Palėkių kaimą bei panemunės lankas pasiekėme Jurbarką. Lankydamiesi ,,kitoje valstybėje“ praplėtėme savo akiratį aplankydami to krašto skulptoriaus Vinco Grybo muziejų, pažindami ne tik monumentaliąją skulptūrą, bet ir šiuolaikinės skulptūros ,,išdaigas“.

Grįžtančius į namus mus pasitiko gana stiprus vakarinis vėjas – minant pedalus reikėjo galinėtis su galingais priešpriešiniais oro gūsiais. Kad įveiktume vėją ir savo nuovargį, aplankėme Greičių šaltinį – pagirdyti natūralaus ir švaraus vandens turėjome pakankamai jėgų pasiekti savo namus ir ruoštis sekančiai dienai – iškylai su lakūnais į mišką.

Kartu pedalus minusi ir su vėjais galynėjusis Jolita Štrimienė

Nuotraukos

2017 m. birželio 2 d. mūsų mokykloje buvo Karinė diena. 5-10 klasių mokiniai ir mokytojai išsiruošė į sukarintą žygį į Palėkių miškelį. Žygiui vadovavo KOP lakūnai, kurie jau 6-erius metus draugauja su mūsų mokykla. Tai buvo lyg vienos dienos stovykla „Sakale, lėk“. Kaip visada pirmiausiai susiskirstėme į būrius. Neužilgo kaukdama atvyko gaisrininkų mašina, pilna vandens ir gelbėtojų. Moksleiviams buvo pademonstruota labai „šlapia programa“ – visi galėjome stebėti, kaip gelbėtojai gesina gaisrą vandeniu (žinoma, jokio gaisro mes nesukėlėme, tai tebuvo parodomoji pažintinė programa), įdomiai buvo pristatyta gelbėtojų profesija.

Išvykus gelbėtojams – gaisrininkams, sulaukėme kito svečio. Mus aplankė Darius Juodis, istorikas - rekonstruktorius, šiuo metu dirbantis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre, humanitarinių mokslų daktaras. Jis labai įdomiai papasakojo apie Lietuvos pokario partizanų gyvenimą, tiesiog leido prie istorijos „prisiliesti gyvai“.

Na, o toliau karinės pratybos su kliūčių ruožais, dešrelių kepimas ant laužo ir žygis namo, prie mokyklos, kur oficialiai buvo paskelbta mokslo metų pabaiga, nuleista vėliava ir su visais atsisveikinta iki rugsėjo 1-osios dienos.

Nuotraukos